Socialinė atskirtis stipriai veikia jaunimo su negalia psichologinę būseną ir savivertę, sukelia ilgalaikių pasekmių jų emocinei sveikatai bei asmeniniam tobulėjimui.

Ši atskirtis pasireiškia įvairiomis formomis: fizine, socialine ir emocine izoliacija, nepakankama pagalba švietimo bei darbo rinkos srityse ir ribotomis galimybėmis dalyvauti kasdienėse veiklose.

Poveikis savivertei ir emocinei būklei gali būti gilesnis, nes jaunuoliai su negalia jaučiasi dažnai nepakankamai suprasti bei mažiau vertinami visuomenėje.

Savivertės mažėjimas ir nevisavertiškumo jausmas

Jaunuoliai su negalia dažnai jaučia neigiamas aplinkos nuostatas, kurios gali apimti gailestį, pašaipas ar net baimę. Kai kurie patiria ir atvirą diskriminaciją. Šios nuostatos formuoja neigiamą savivaizdį ir sumažina pasitikėjimą savimi. Dėl menkaverčių požiūrių iš aplinkos jie pradeda manyti, kad negali siekti tų pačių tikslų kaip jų bendraamžiai, ir taip įsitraukia į „užburtą ratą“: kuo labiau jie jaučiasi izoliuoti, tuo mažiau motyvuoti tampa tobulėti ir realizuoti save.

Depresija ir nerimas

Atskirtis skatina depresijos ir nerimo atsiradimą. Jaunuoliai su negalia dažniau patiria socialinę izoliaciją – jie gali turėti mažiau draugų, patirti sunkumų bendraudami ar įsiliedami į įvairius socialinius ratelius. Tai sukelia vienatvės jausmą ir sustiprina psichologinį spaudimą. Ilgainiui tokia būsena gali lemti lėtinį nerimą, depresiją ir net psichosomatinius simptomus.

Sunkumai kuriant identitetą

Paauglystės ir jaunystės laikotarpiu svarbu kurti savitą identitetą, ieškoti savo stipriųjų pusių, interesų ir vertybių. Tačiau socialinė atskirtis apriboja jaunuolių su negalia galimybes atrasti savo vietą visuomenėje, dalyvauti veiklose ar išbandyti skirtingas patirtis. Toks uždarumas apsunkina identiteto formavimą, nes jie neturi pakankamai teigiamų socialinių patirčių, kurios padėtų jiems stiprinti savo savivertę ir rasti savo vaidmenį visuomenėje.

Mažesnis pasitikėjimas bendruomene ir nepasitikėjimas pagalbos sistema

Kai kurie jaunuoliai su negalia dėl neigiamos patirties gali prarasti pasitikėjimą aplinkiniais bei institucijomis, kurios, jų nuomone, nepakankamai įtraukia ir nepalaiko. Tai sukuria nuostatą, kad pagalbos nėra, ir dar labiau stiprina izoliaciją. Be pasitikėjimo aplinka, šie jaunuoliai rečiau kreipiasi pagalbos, o tai pablogina jų psichologinę būklę.

Ribotos galimybės įgyti socialinius įgūdžius

Socialinė izoliacija gali lemti ribotą socialinių įgūdžių ugdymą. Socialiniai įgūdžiai – tokie kaip bendravimas, komandinė veikla ir konfliktų sprendimas – yra būtini siekiant pilnavertiškai dalyvauti visuomenėje. Kai šie įgūdžiai nėra pakankamai lavinami, jaunuoliai su negalia gali patirti dar didesnę socialinę atskirtį, nes jie patys nežino, kaip sėkmingai įsitraukti į socialinius santykius.

Ką galime padaryti, kad situacija pagerėtų?

Visuomenės požiūrio keitimas, įtraukiančios švietimo ir užimtumo programos, emocinė parama bei pagalba yra svarbūs elementai, mažinant socialinę atskirtį. Šeimos, mokyklos ir visuomenės sąmoningumo didinimas gali stipriai pakeisti jaunuolių su negalia patirtį, padėti jiems atrasti savo stipriąsias puses bei siekti gyvenimo tikslų. Didesnės pagalbos ir palaikymo sistemos gali padėti šiems jaunuoliams geriau integruotis, įgauti pasitikėjimo ir jaustis lygiaverčiais bendruomenės nariais.